Baltai

indoeuropietiškos kilmės tautų ar genčių, kalbančių ar kalbėjusių giminingomis kalbomis ir tarmėmis, sudarančiomis atskirą indoeuropiečių kalbų šeimos atšaką, grupė. Pirmasis neabejotinai įvardijęs Vakarų B gentis buvo P. K. Tacitas. Veikale „Apie germanų kilmę ir papročius“ (apie 98 m.) jis rašė: „Dešiniajame savo krante Svebų jūra skalauja aisčių gentis (aestiorum gentes)“. B gyvena arba gyveno Baltijos jūros pietrytinėje ir rytinėje pakrantėje. Jų tautų ir genčių grupę sudarė lietuviai, latviai, prūsai (išnyko XVII-XVIII a. sandūroje), kuršiai (išnyko XVI a.), žiemgaliai (išnyko XIV a.), sėliai (išnyko XIV a.), jotvingiai ir skalviai (išnyko XIII-XIV a.). I t-mečio vid. Europoje prasidėjus tautų kraustymuisi, į senąją B teritoriją įsiveržė slavai. Skiriami rytų B (lietuviai, žemaičiai, žiemgaliai, sėliai, latgaliai) ir vakarų B (prūsai, jotvingiai, kuršiai). Gyvosios B kalbos – lietuvių ir latvių – išsiskyrė ne anksčiau kaip VII amžiuje. B terminą 1845 pasiūlė vokiečių kalbininkas Georgas Neselmanas.

(tauta + kilmė), tautų ir kitų etninių bendrijų susidarymas. Tai procesas, apimantis vietinių (autochtonų) ir ateivių (migrantų) etninių elementų suartėjimą ir susiliejimą, naujos etninės grupės antropologinių, kalbinių ir etnografinių ypatumų susidarymą.

lingvistinis terminas, žymintis buvusias ir esančias tautas, kalbančias ir kalbėjusias giminingomis kalbomis ir gyvenančias ar gyvenusias nuo Indijos iki Europos. Indoeuropiečiais laikomi baltai, germanai, keltai, slavai, graikai, armėnai, albanai, iranėnai, italikai, tocharai. Kilmės paieškos susijusios su rekonstruojama prokalbe ir protėvyne. Šiuo metu K. Renfru vadinamuose perspektyviuose regionuose išskiria keturis protėvynės variantus: 1. Baltijos-Juodosios jūros (galimas ir Pakaspijys); 2. Anatolijos; 3. Centrinės Europos-Balkanų; 4. Juodosios jūros-Pakaspijo. Mažiausiai prieštaravimų lingvistine ir archeologine prasme susilaukia ketvirtasis variantas.

įtvirtinta senovės gyvenvietė, dažnai piliavietė. Piliakalniai yra vieni iš svarbiausių archeologinių paminklų, būdingi daugeliui genčių ir tautų. Lietuvoje žinoma apie 900 piliakalnių, 2/3 iš jų turi įtvirtinimų arba kultūrinių sluoksnių liekanų. Daugiausiai piliakalnių yra Lietuvos rytuose ir Užnemunėje, mažiau – Žemaičių aukštumoje, mažiausiai Lietuvos šiaurėje ir Vidurio lygumoje. Archeologijos duomenimis ankstyviausi piliakalniai žinomi nuo II tūkstm. pr. Kr. pabaigos.

laidojimo paminklo forma. Pavadinimas, matyt, kilęs nuo „Supiltas kapas“. Šiai laidojimo formai būdingas iš žemių, akmenų ar iš žemių ir akmenų supiltas dažniausiai apskritimo formos sampilas. Tokio sampilo pagrindą (aplinkinės žemės horizonto lygyje) dažniausiai juosia stambių akmenų vainikas. Tai paprasčiausia pilkapio konstrukcija. Nelygu istorinis laikas ir kultūra, pilkapių konstrukcija gali būti labai sudėtinga: su keliais koncentriniais vainikais, grįstu pilkapio pagrindu, akmeninėmis laidojimo kameromis ir kita. Sudeginti ar nedeginti mirusieji pilkapiuose gali būti laidojami sampile, ant pilkapio pagrindo ar po sampilu iškastoje duobėje. Tai priklauso nuo kultūros.

1. karo vadas, srities, žemės valdovas feodalinėje visuomenėje Lietuvoje ir kituose kraštuose;
2. aukštas bajorų titulas, paveldimas arba duodamas už pasižymėjimus; tą titulą turintis asmuo.

prūsų ir kitų baltų religinio kulto centras. 1326 m. Prūsijos kronikininkas Petras Dusburgietis rašė: „Nadruvoje buvo vieta, kurią vadino Romuva, gavusi savo vardą nuo Romos, o ten gyveno žmogus, vadinamas kriviu, kurį gerbė kaip popiežių“. Pagrindinė Romuva Nadruvoje tikėtina buvus prie Auksinės ir Didlovos upių santakos – prie Aukskalių piliakalnio. Šiose apylinkėse dar minimi Romovupių ir Krivučių kaimai.

senovės lietuvių religinio kulto vieta. Dažniausiai tai kalneliai, giraitės, pievos, upeliai. Po Lietuvos krikšto A buvo naikinami arba juose statomos koplytėlės, kryžiai.

pirmykštės religijos forma, kai manoma, kad gentis ar giminė yra kilusi iš totemo. Totemizmas buvo paplitęs pirmykštėse medžiotojų bendruomenėse. Totemas yra garbinamas ir saugomas. Tolimų totemistinio tikėjimo aidų aptinkama ir lietuvių etninėje kultūroje.

(lot. anima – siela, dvasia), pirmykštis tikėjimas, kad gyvūnai, augalai, gamtos reiškiniai turi sielą, galinčią daryti poveikį aplinkai, tikėjimas antgamtinėmis jėgomis.

(lot. magia, iš gr. mageia – kerai, burtai), apeigų, susijusių su žmogaus tariamu gebėjimu paslaptingomis antgamtinėmis priemonėmis valdyti gamtos ir įsivaizduojamas jėgas, visuma. (pvz., senovės baltų pagonių maldos ir aukojimai šventose ąžuolų giraitėse.)

termino kilmė nėra visiškai aiški, tačiau apibendrintai apibūdinami kaip jūromis plaukiojantys ir pirataujantys normanai. Ilgainiui terminas ima apskritai reikšti skandinavų kilmės piratą, plėšiką, prekiją, karį. Vikingų amžius VIII a. pab.-1100, kuomet visos Europos politinį ir ekonominį gyvenimą daugiausiai lėmė karingų skandinavų antpuoliai. V laikotarpis dar vadinamas antruoju didžiuoju tautų kraustymusi. V antpuolius patyrė ir vakarų baltai. Švedai, plaukę į Rytus (Pabaltijį, Kijevo Rusią), dar vadinami variagais. Lietuvių istoriografijoje Danijos ir Švedijos V vadinami žuvėdais.

sausumos prekybinis kelias, kuriuo senajame geležies amžiuje Romos imperija susisiekė su baltų kraštais. Yra žinomos dvi šio kelio atšakos – Klodzko ir Moravos. Pirmoji atšaka buvo intensyviausiai naudojama I amžiuje. II amžiuje, stiprėjant karams su markomanais, imta naudotis Moravos atšaka.

(lot. annales [libri] – metraštis), istorijos rašymo forma viduramžiais. Trumpi pametiniai, pagal bažnytinį kalendorių užrašai svarbesnių istorijos ir gamtos įvykių (potvyniai, badmečiai, žemės drebėjimai, kometos ir kt.). Rašyti daugiausia vienuolynuose ir vyskupijose. A ypač svarbus VIII-XII a. istorijos šaltinis, nors rašyti ir vėlyvaisiais viduramžiais.

IX-XIII a. nedidelis, judrus gynybos centras, baltų genčių teritorinis vienetas. Anksčiausiai, nuo IX a., žinomos kuršių Ž (jų buvo 5). Jas sudarė pilių apygardos, o šias teritorinės bendruomenės – laukai. Santykius su kitomis Ž tvarkė sueiga. P. ir R. Lietuvoje susidarė Ž kompleksai (Lietuva, Nalšia, Deltuva). Ž kompleksams susidaryti Žemaitijoje ir Vid. Lietuvoje trukdė XIII a. pr. įsigalintys vyriausieji kunigaikščiai, kurie jas jungė prie lietuvių žemių konfederacijos. Genčių teritorijose buvo keletas ar keliolika Ž (pvz., Prūsijoje – 11 Ž).

(tarp 54 ir 57-apie 120), romėnų istorikas, publicistas, diplomatas. Pradėjęs politinę karjerą ėjo kvestoriaus pareigas, buvo edilu, pretoriumi, konsulu, Azijos prokonsulu. Biografija mažai žinoma: iki šiol neaišku, ar lankėsi Germanijoje. Gal tai sietina su paslaptingu ketverių metų laikotarpiu. Parašė penkis veikalus: „Julijaus Agrikolos gyvenimas“ (98), „Apie germanus ir jų kilmę“ (98), II amžiaus pradžioje – „Dialogą apie oratorius“. Stambus veikalas, skirtas 69-96 m. Romos istorijai, – „Istorija“ (manoma, kad ją sudarė 14 knygų). Paskutinysis veikalas – „ Analai“ (16 knygų) apie 14-68 metų Romos istoriją.

(Nesselman Georg Heinrich Ferdinand, 1811-1881), vokiečių filologas, filosofijos daktaras, Karaliaučiaus un-to profesorius. Parašė darbų apie prūsų kalbą, išleido prūsų ir lietuvių kalbos žodynus, rinkinį „Lietuvių liaudies dainos“. Pirmasis pavartojo (1845) baltų kalbų terminą.