Raisa Gorbačiova pasakoja:
„Iš daugybės įspūdžių, kurie liko mano sieloje po Michailo Sergejevičiaus kelionių į įvairias šalis, svarbiausia – tūkstančiai atvirų, draugiškų veidų.
Prisimenu Delį, Niujorką, Minesotą, Prahą, Krokuvą, Ščeciną, Berlyną, Dortmundą, Štutgartą, Šanchajų, Madridą, Barseloną, Romą, Mesiną, Milaną, Nagasakį...
Pilnos žmonių miestų gatvės ir aikštės. Simpatiški ir draugiški veidai. Žmonių akyse ir širdyse viltis ir tikėjimas: pasaulis gali gyventi be prievartos, pasaulis gali gyventi be karo.
Italija. Dantės ir Petrarkos žemė. Didžiosios kultūros paminklai. Katedros aikštė Milane: marmurinė nuostabaus grožio ažūrinė katedra. Ir toks nuostabus ir nepamirštamas čia susirinkusių tūkstančių žmonių jausmų plykstelėjimas. Milaniečiai sveikina Michailą Sergejevičių ir delegaciją. „Gorbi, Gorbi, Gorbi!“ – sklinda virš aikštės. Eduardas Ševardnadzė ir aš – kartu. Mes atsilikome nuo Michailo Sergejevičiaus ir skinamės kelią pro tirštą žmonių minią. Žiūriu į jį: jo akyse – kaip ir mano – ašaros.
„Ir dėl to, – pasakė jis tada, – irgi reikėjo pradėti pertvarką...“
<...>
Vladimiras Solovjovas ir Jelena Klepikova knygoje „Suokalbininkai Kremliuje“ savaip traktuoja išbandymą valdžia.
„Kaip CK sekretorius, Gorbačiovas gavo Maskvoje penkių kambarių butą vyriausybiniame name Aleksejaus Tolstojaus gatvėje, iš kur po trejų metų persikraustė į dar prabangesnį butą Kutuzovo prospekte 26 name. Čia jo kaimynai buvo Brežnevas, Andropovas ir Černenka, ir ta artima kaimynystė nemažai prisidėjo prie jo tolesnės karjeros.
Apsukrioji Raisa Maksimovna greitai apstatė 200 kvadratinių metrų butą deficitiniais suomiškais baldais, išpuošė jį brangiais Bucharos kilimais, senoviniu porcelianu ir Vakarų technikos naujovėmis. Kai vyro nebūdavo, ji pasikviesdavo savo ankstesnes drauges, kad šios pasigrožėtų jos „karališku“ – pagal tarybinius standartus – butu. Pagal jų pasakojimus mes trumpai ir aprašėme Gorbačiovų butą.
Nors Brežnevas ir imdavo Viktoriją Petrovną į užsienį (liaudyje ji buvo vadinama „nemokamu Brežnevo priedu“), jai buvo griežčiausiai uždrausta kalbėti apie politiką, ekonomiką , apie nuosavą vyrą ir apie jo biografijos faktus, o taip pat apie viską, kas vienaip ar kitaip siejosi su TSRS vidaus gyvenimu. Vienintelės jai leistos temos buvo oras ir šeima, tačiau net apie savo šeimą ji privalėjo kalbėti neapibrėžtai, be intymių detalių. Reikėtų nepamiršti ir rūpestingai apmąstyto „reprezentacinio“ Kremliaus žmonų tualeto užsienyje; ypač aukštakulnių batukų, nors namuose, atsižvelgdamos į savo gabaritus, šios moterys aiškiai labiau vertino patvarią žemą pakulnę.
