Tai irgi Gorbačiovo klaida, jis nejaučia žmonių reakcijos. Beje, kaip jis gali jausti, jeigu neturi tiesioginių ryšių su liaudimi. Jo susitikimai su darbo žmonėmis – maskaradas, ir nieko daugiau: keletas žmonių stovi, kalbasi su Gorbačiovu, o aplinkui ištisa grandinė apsaugos. O tuos žmones, patikrintus, vaizduojančius liaudį, specialiais autobusais atvežė... Ir visada tai monologas. Jam kažką sako, o ką, jis negirdi ir nenori girdėti, kalba kažką savo... Taip, vaizdas, nesmagus.
O ZIL'as žmonai? O Gorbačiovo iniciatyva pakelti atlyginimus Politbiuro nariams? Žmonės apie tai vis tiek sužino, nieko neįmanoma nuslėpti. Mano dukterys darbe gauna po gabalėlį muilo mėnesiui, vos ne vos užtenka. Kai žmona po dvi ar tris valandas per dieną vaikšto po parduotuves ir negali nupirkti paprasčiausių produktų, kad galėtų pamaitinti šeimą, netgi ji – rami, sugebanti valdytis, – pradeda nervintis, jaudintis, suirzta“.
Kraskova V. Kremliaus nuotakos. – K., 1997.– P. 341-364.
